LINAS-JULIJONAS JANKUS

1946-2014

Pats Linas Julijonas Jankus rašė apie savo gyvenimą:

„Tėvų valia gimiau Priekulėje. 1946 m. birželio  29 dieną, kaip ir Justinas Vienožinskis, kuo labai didžiuojuosi. Kaip mama pasakojo, gimiau Klaipėdos Raudonojo Kryžiaus ligoninėje ankstyvą labai tvankų birželio rytą, ketvirtą valandą. Po to prapliupo lietus ir pakilo stiprus vėjas… Vaikystę praleidau Priekulėje. Saugose pradėjau lankyti mokyklą, pirmą klasę, o ketvirtą ir penktą klases baigiau Švėkšnoje. Nuo šeštos klasės – vėl Priekulė. Tėvas, jam pačiam prašant, paskiriamas Pjaulų pradinės mokyklos vedėju, penki kilometrai nuo Priekulės, jau pamary – prie tiesaus kaip plentas Vilhelmo kanalo. Tada dar juo plaukiojo laivai, ilgos baržos. Tuo metu, kai apsigyvenome Pjauluose, vaikas būdamas nuėjau į Dreverną, žvejų kaimelį, ir lyg žinodamas, ėjau tiesiai į prieplauką”

Pamario kraštas buvo didžioji Lino meilė. Be širdies graudulio jis palieka Vilnių ir sugrįžta į numylėtus Pjaulus. Meilė pamario kaimeliams, gamtai, kanalui, žmonėms buvo begalinė. Apie tai byloja ir jo tapytų paveikslų pavadinimai: „Pjaulų liepa”. „Pjaulų sodyba”, „Prieplauka”, „Valtys”, „Pjaulų vasara”, „Drevernos sidabrai”, „Vakaro uostas”, „Senieji pamario žvejai Marija ir Martynas Gelžiai”, „Klevas prie Vilhelmo kanalo” ir t.t.

Kiek liūdna, kad nėra jo tapyto paveikslo, skirto Priekulei, bet ji gi gerokai nutolusi nuo marių, o ir savo didžiu priminė kone didmiestį. Gerai, kad dažnas priekuliškis turi Lino tapytą paveikslą pasikabinęs ant sienos. Smagu, kad pamario dailininko darbas kabo ir seniūnijoje. Žvilgtelėjus į šį paveikslą  iš karto supranti, kad jį tapė šio krašto menininkas.

Lino pasirinktos spalvos nesunkiai atpažįstamos – jis naudojo pamario spalvas. Jos nėra rėkiančios ar ryškios, bet ramios ir gana tamsokos. Kiekvienas dailininko gyvenimo etapas įnešdavo kitokių spalvų į jo kūrybą – ir raudonos, ir oranžinės, ir baltos, ir smaragdinės. L. J. Jankaus paletė labai turtinga, kalbanti, paslaptinga ir tik artimesni jo aplinkos žmonės gali „perskaityti” jo paveikslų spalvas. „Juodos spalvos simfonija” – taip kažkas pavadino L. J. Jankaus kūrybą ir čia yra tiesos.

 

1964 m. baigė Priekulės vidurinę mokyklą ir išvyko stoti į Dailės institutą (dabar dailės akademiją). Tapybos mokė A. Petrulis. Kompozicijos, tono ir spalvos reikšmės mokėsi iš J. Švažo. Piešinio „budavojimo” – iš profesorių V. Žuklio ir K. Morkūno.

1969 m baigė Dailės akademiją. Diplominis darbas – “Drevernos prieplauka”.

1976 m. Pirmoji personalinė paroda Vilniuje.

1979 – 1980 m. Vilniaus universiteto dėstytojas.

1982 – 1999 m. Vilniaus inžinierinio statybos instituto (nuo 1990 m. Vilniaus Gedimino technikos universitetas) dėstytojas,

1986 – 1995 m. Architektūros fakulteto Dailės katedros vedėjas. Nuo 1999 m. Klaipėdos universiteto dėstytojas.

Nuo 2004 m. Menų fakulteto Dailės katedros vedėjas.

Nuo 1993 m. docentas.

Lino potėpis atpažįstamas ne tik meno eksperto akiai. Potėpis keitėsi metų bėgyje ir su gyvenimiška patirtimi tvirtėjo ir darėsi ypatingas, kiek grubus ir šiurkštus, bet derantis su tamsiomis spalvomis ir tai tapo privalumu atskleisti pamario krašto grožį.

Linas rašė, kad „tapyboje pirmumą teikiu spalvai, tonui, raiškos aiškumui – visa tam, kas koncentruojasi geste, judesy. Spalva, tonas, šviesa – čia viskas turi sueiti į emociją, jausmą, kurį tu nori išreikšti”.

Linui išėjus į Dangiškojo Tėvo namus, Priekulėje, Pjauluose, Drevernoje ir visame jo numylėtame pamaryje atsivėrė tuštuma – nebepraeina skubria eisena menininkas ir praeivis taip pat nebestabteli, kad atsigręžęs dar kartą nužvelgtų kažkur skubantį gero veido žmogų, kurio išvaizda labai jau primena meno žmogų. Nebesimato Priekulės autobusų stotelėje ir Arvydo Juozaičio, kuris pas Liną į Pjaulus neretai atvykdavo su savo bičiuliais. Linas bičiulius lydėdavo ir „įsodindavo” į autobusą. Tačiau, jo belaukiant, jie gvildendavo amžinąsias temas – Karaliaučiaus lemtis, Vilhelmo kanalo sąstingis, literatūros ir meno svarba. Niekas nestovi vietoje, keičiasi, kaip ir spalvų gama pamaryje ir  Lino tapytuose paveiksluose.

Džiugu, kad po penkerių metų tylos ir kaupimosi Linas Julijonas Jankus sugrįžo savo tapytų paveikslų paroda Priekulėje. Labai gera širdyje, nes Lino darbų parodos čia niekada anksčiau ir nebuvo. Ačiū Editai Barauskienei už jos ryžtą prabilti apie Lino Julijono Jankaus kūrybą, gyvenimą ir apie jį patį – Pamario krašto dailininką, „lietuviškojo impresionizmo klasiką” (A. Juozaitis) – Maestro.

 

Lilija Grigaitytė

Dalintis

Susijusios naujienos

Leave a Comments

8 + four =