Fotografijų paroda „Kitoks žvilgsnis“

2021-04-16
       Prasilenkdami miesto gatvelėmis mes nepažįstame vienas kito, tik galime spėlioti, galvoti kur žmogus eina ir ką jis mato, ką gyvenime veikia. Nors gyvename šalia vienas kito, tačiau dažnai vienas kito nepažįstame, nežinome, kad šalia mūsų gyvena žmogus kūrėjas, kuris pasaulį mato kitomis akimis. Daiktuose įžvelgia visai kitas, neįprastas formas, gamtoje mato visai kitas spalvas. Susipažinkime su dalimi Priekulėje kuriančių asmenybių.

Meno skresgatvis kviečia į fotografijų parodą ,,Kitoks žvilgsnis”

Parodos vieta nurodyta žemėlapyje (Tarp Klaipėdos g. 5 ir Klaipėdos g. 7).

ARTŪRAS VAUPŠAS – ODININKAS

Viskas prasidėjo nuo batsiuvio darbo JAU 1990 m. Tai iš kartos į kartą pereinantis amatas. Artūro mama taip pat tvarkė batus, o vėliau šį amatą perėmė vaikai, o tarp jų ir Artūras. Šiai dienai Artūras nebetaiso batų, o tai lėmė vieno kliento prašymas oda pertraukti motociklo sėdynę. Nuo tada Artūras po truputėlį pradėjo plėsti savo veiklą. Šiuo amatu taip pat susidomėjo ir Artūro sūnus, kuris sėkmingai dirba kartu su tėvu. Odininko kruopštumas lėmė tai, kad prekinis ženklas „Art&ela“ jau 10 metų puikiai žinomas ne tik motociklininkų tarpe.

 

 

Artūro Vaupšo darbai

VILMA DVERŽECKIENĖ – KAROLIUKŲ VĖRIMAS, SIMEGRAFIJA

Prieš 12 metų Vilma susidomėjo papuošalais iš karoliukų neriamais vašeliu, nors kaip ji pati teigia vašeliu nerti ji nemoka. Interneto pagalba išmokusi nerti šiuos papuošalus Vilma ne tik mėgavosi procesu, kuris ją ramina, bet labai domėjosi ir šių papuošalų gaminimo istorija. Laikui bėgant pomėgis peraugo į rimtą užsiėmimą. Šiuo metu Vilma yra Tautodailininkų sąjungos narė ir įvairių mugių dalyvė. Ievos Simonaitytės gimnazijoje dirbanti pradinių klasių mokytoja ji mokina vaikus simegrafijos (siuvinėjimo ant popieriaus). Kad ir kaip bebūtų keista, šis užsiėmimas labiausiai patinka berniukams.

Vilmos Dveržeckienės darbai

ARŪNAS BOGUŽAS – BETONO SKULPTŪROS

8 metus betonines skulptūras liejantis Arūnas sako, kad šis užsiėmimas atsirado iš neturėjimo ką veikti. 20 metų dirbo kaip samdomas darbininkas ir palankus darbo grafikas lėmė, kad jis turėdavo ne mažą laisvo laiko, tad ėmė ieškoti užsiėmimo. Populiarėjant, Arūno liejamiems betono gaminiams, atsirado vis daugiau klientų. Šiuo metu Arūnas visas savo jėgas atiduoda šiam užsiėmimui, kuris tapo vienu iš pragyvenimo šaltinių. Kaip pats Arūnas teigia, per žiemą jau yra paruošę apie 200 vnt. gaminių, kuriuos dėl konkurencingos kainos, prasidėjus pavasariui,labai greitai išperka. Arūnas nestovi vietoje ir tam, kad pritrauktų dar daugiau naujų klientų,o esamiems nepabostų, jis su šeima vis ieško naujų idėjų bei stilių ir jau ruošia naujų formų asortimentą.

Arūno Bogužo darbai

JŪRATĖ MIERKIENĖ – ODININKĖ

Studijų metu įgijusi juvelyrės specialybę, ieškojo darbo ir galimybių save realizuoti. Tačiau tuo metu buvo nusistovėję stereotipai, teigiantys jog juvelyrais gali būti tik vyrai, todėl durys visur buvo uždarytos ir įsitvirtinti nepavyko. Sutikta mokytoja odininkė paskatino keisti amatą, o turint juvelyrikos pagrindus tai nebuvo sudėtinga. Jau 30 metų Jūratė gamina įvairiausius gaminius iš odos, kurie puošia ne tik žmogu, bet ir namų interjerą. Ne retai jos darbuose atsispindi Baltų raštai ir ženklai. Darbo aplinką susikūrusi namų erdvėje Jūratė juokauja, kad dirbant namie sunkiausia atsiriboti nuo buities darbų. Neslepia, jog buvo metas, kada namiškiams buvo pateiktas jos darbo valndų grafikas ir petraukos kada galima ją trukdyti.

Jūratės Mierkienės darbai

LORETA DVARŽECKIENĖ – APŽELDINIMO SPECIALISTĖ

Jau 12 metų domisi augalais. Šeštus metus dirba Priekulės seniūnijoje apželdinimo specialiste. Loreta šypsosi, kad kai prie lovos stovi krūvos žurnalų apie augalus ir visos skaitomos knygos ta pačia tema, tai kokią specialybę rinktis studijų metu iškart buvo aišku. Uoliai tvarko ir kuria želdinių kompozicijas. Priekulės seniūnijoje kalendorinių švenčių metu priekuliškius ir Priekulės miesto svečius nudžiugina įvairiomis, savo kurtomis, meninėmis kompozijomis. Kaip antai didžiule skrybėle Priekulės miesto ir žirginio sporto šventėje ar nuotaikingais spalvotais zuikiais Šv. Velykų laikotarpiu.

Loretos Dvaržeckienės darbai

RENATA JAURIENĖ – GINTARAS

Vyro pomėgis ir užsiėmimas persikėlus į močiutės sodybą pamario krašte sudomino ir Renatą. Iki tol dirbusi poliklinikoje ji neturėjo jokių sąsajų su gintaru. Iš prigimties smalsi Renata prisipažino, kad jai dažnai kyla įvairiausių klausimų, todėl ėmė vis labiau domėtis ir ieškoti informacijos internete ir knygose. Radusi įvairiausių, mažai kam žinomų, faktų apie gintarą ir jo panaudojimo galimybes, kilo noras dalintis informacija su plačiąja visuomene. Šiuo metu Renata organizuoja įvairias edukacijas, na, o Drevernoje įkurti Gintaro namai – tai daugiafunkciniai bendruomenės namai.

VIDA BŪDVYTIENĖ – STIKLAS

Įgijusi stiklo apdirbimo amato Vida teigia, kad pradžioje nebūdavo sąlygų tuo užsiimti, tad džiaugiasi, kad dabar gali laisvai tai daryti. Prisipažino, kad nors ir užsiima šia veikla, bet tai yra brangu ir tenka dirbti su kenksmingomis priemonėmis. Ir nepaisant visko, ji tai darydama jaučia didžiulį malonumą ir bet kam savo darbų neparduoda. Šypsodamasi prasitarė, kad yra keletas darbų, kurių nei už ką neparduotų ir pasiliko sau. Aplinkiniai žino mėgiamą Vidos užsiėmimą ir kartais skambina, norėdami atiduoti įvairiausių stiklų, iš kurių ji vėliau gamina netikėčiausius stiklo vitražinius paveikslus ir kitus gaminius.
Taip pat domisi vaistinių žolelių gydomosiomis savybėmis bei ruošia arbatų mišinius.

Vidos Būdvytienės darbai

SIGITA VENDELYTĖ – LĖLĖS

Viskas prasidėjo nuo to, kad darželio auklėtoja paprašė atnešti į darželį rankų darbo lėlę. Nenorėjusi nei nerti, nei megzti Sigita sugalvojo kitokį būdą kaip ją padaryti. Ši lėlė tapo vaiko mylimiausiu žaislu, tad Sigita pabandė padaryti dar keletą. Vėliau tokių lėlių ėmė prašyti ir aplinkiniai. Kaip pati ji teigia, sudėtingiausia padaryti dvi vienodas. Bandė, tačiau visos lėlės turi savitų bruožų. Nepavyksta padaryti tik piktos lėlės, net ragana gavosi miela. Tad visos Sigitos lėlės mielos ir su šypsena.

Sigitos Vendelytės darbai

GENOVAITĖ PETRAVIČIENĖ – TAPYBA

Pedagogiką studijavusi Genovaitė su vyru 13 metų dirbo juvelyrinį darbą, gamino įvairius papuošalus bei dirbinius iš gintaro. Sulaukus 40 – ties užėjo noras piešti, tačiau Genovaitė šypsosi, kad pirmieji bandymai nebuvo sėkmingi ir tam reikėjo daugiau žinių. Klaipėdoje lankė studiją, kurioje pas dailininką Aleksandrą Ilginį įgijo pagrindus. Taip ir prasidėjo 30 metų kelionė su teptuku. Genovaitė pasakojo, kad tapydama vieną darbą jau žinojo koks bus kitas. Įvairiausius paveikslus tapanti Genovaitė prasitarė, kad sunkiausia buvo nutapyti bijūnus, juokėsi, kad nepasidavė ir vis tiek pavyko tai padaryti. Dalis paveikslų puošia dukros turimo verslo pastato sienas Preiloje, na, o pati Genovaitė šiuo metu laukia grįžtančios mūzos.

Genovaitės Petravičienės darbai

JOLANTA IR ARTŪRAS RUDAIČIAI – DIZAINAS

Jolanta ir Artūras visą savo gyvenimą, nuo mažų dienų, sieja su daile. Studijų metais, antrame kurse susipažinę, tapo pora ir jau 31 – neri metai kaip vedę. Tai pora, kuri 24 val. per parą kartu kuria, piešia ir ieško naujų idėjų. Jų darbuose ne tik interjeras, sienų dekoravimas, sutuoktiniai mielai dalyvauja įvairiuose projektuose ir pripažįsta, kad mėgaujasi savo darbu. Meniniai gabumai pasireiškė jau darželyje, tad džiaugiasi, kad tėvai anuomet leido rinktis eiti šiuo keliu. Jolanta juokiasi, kad Artūrui didžiausia šventė garažiukas, konstravimas, eskizų piešimas, o Jolanta jo variklis. Pora pasakojo, kad, dirbant tokį darbą, neužtenka vien meninių gabumų, ne retai tenka būti ir psichologais, nes reikia rasti kompromisą tarp užsakovų šeimos narių ir suprasti kokio pobūdžio dizainas turi puošti jų namų sienas.

Jolantos ir Artūro darbai

RENATA PADEGINSKIENĖ – MUILAS, LEVANDOS

Kažkada seniai, statant namą, viename žurnale akį patraukė straipsnis apie levandas Jis buvo labai išsamus, su gražiomis nuotraukomis. Jau tada mintyse sukirbėjo idėja gaminti muilą. Kuriam laikui ši idėja buvo padėta į šalį. Pedagoginį darbą dirbanti Renata , ieškojusi daug informacijos, mokėsi. Smalsumo vedama išbandė įvairiausių gudrybių gamindama muilą ir juokėsi, kad net neturėdama tikslo jo parduoti prieš Kalėdas prisigamino net 27 rūšių. Užteko vienos žinutės viešai ir jau skaičiavo ar užteks visiems norintiems. Kad ir kokį malonumą teikia muilo gamyba, svajonė apie levandas niekur nedingo. Pabandžius namie artimųjų kompanijoje keletą paprastų edukacijų, kurių ji taip nė nevadina, Renata nė nepajuto, kaip žmonės patys pradėjo prašytis į svečius net vien tam, kad tiesiog pabūti jaukiai sukurtoje aplinkoje. Tas šiltas grįžtamasis ryšys ir pasikartojanti aplankiusiųjų frazė, kad čia gera, dar labaiu paskatino siekti savo svajonės. Su šeimos palaikymu Renata jau kuria savo svajonę ir tikisi, kad greitai galės pakviesti į „Levandų slenį“.žio dizainas turi puošti jų namų sienas.

Renatos Padeginskienės darbai

VALERIJONAS JUZĖNAS – MEDŽIO PAVEIKSLAI

Humoro nestokojantis brandaus amžiaus sulaukęs Valerijonas juokiasi, kad nieko ypatingo jis nedaro. Baigęs dailiojo medžio apdirbimo studijas Kauno St. Žuko taikomosios dailės technikume jau dalyvavo parodose. Pradėjęs nuo įvairių smulkmenų, prizų įvairiems apdovanojimams, jis juos vadina mažąja plastika, sukūrė apie 200 medžio darbų serijinės gamybos. Taip pat sukūrė išskirtinius abstrakčius paveikslus iš medžio, jo kūrinius visada lengva atpažinti pagal unikalią, tik jam būdingą, medžio grožio sampratą. Paveikslų kompozicinė struktūra, artima tekstilės sandarai. Įvairovę pasiekė derindamas medienų ir žievių spalvas. Kaip pats juokiasi: ,,Vieniems tai tik likę medžio gabaliukai, o man medžiaga, iš kurios galima kažką gražaus sukurti”. Valerijonas jau 40 metų yra Lietuvos dailininkų sąjungos narys. žio dizainas turi puošti jų namų sienas.

Valerijono Juzėno darbai

EDITA BARAUSKIENĖ – RAŠYTOJA
(Nuotrauka A. Valaičio)

Edita Barauskienė-Kurpreikšytė – pedagogė, rašytoja, kraštotyrininkė. Nėra nei vieno priekuliškio, kuris nežinotų apie Priekulėje gyvenančią rašytoją ir savo didžiąją gyvenimo dalį skyrusią Ievai Simonaitytei. Ji išleido knygą apie Ievą Simonaitytę „Vyžeikių karalienė“, knygos penkias noveles atskira knyga vokiečių kalba „Sand vom Memelland“. Sudarė ir išleido pasakojimų knygą „Mažas miestelis prie didelio kelio“, kurioje didžiąją dalį užima jos pačios parašyti straipsniai. Knyga – apie Priekulės istoriją, jos žmones bei pokario įvykius Klaipėdos krašte.Vėliau išleido antrąją knygos dalį „Prisiminimai ir kūryba. Priekulė“ bei romaną apie Martyną Mažvydą „Žodi, nekrisk ant akmens“. Kiek vėliau išleistas romanas „Amžinasis keleivis Abraomas iš Kulvos“, „Karūna žalčių karaliui“, „Tolminkiemio sodininkas“, naujausias kūrinys „Gyvasis lietuvybės kraujas. Paprūsės kronikos ir pasakojimai“. Rašytoja yra pelniusi ne vieną apdovanojimą už savo kūrybą ir meilę Mažosios Lietuvos kraštui.

Editos Barauskienės darbai

RŪTA BUTIENĖ – KARPINIAI

Darbas mokykloje su priešmokyklinio ugdymo grupe, įkvėpė įvairiausiems rankdarbiams. Rūta pasakojo, jog pirmiausia pradėjusi klasėje piešti ant sienos, po truputėlį ėmė daryti ir įvairias dekoracijas kalendorinėms šventėms. Taip ėmėsi ir karpinių. Didžiąją dalį jau yra padovanojusi, tačiau keletas darbų puošia ir vaikų grupę Ievos Simonaitytės gimnazijoje.

Rūtos Butienės darbai

AUŠRA DEMENIENĖ – VELTINIS

Vaikystėje buvusi lėtesnė, smulki mergaitė, kiemo žaidimus jau nuo 5 metų keisdavo į mezgimą, o kai neduodavo virbalų, išradingai sugalvodavo iš ko juos pasidaryti. Aušra tikina, kad jai be galo patinika visi rankdarbiai ir jie visi jai labai įdomūs, tačiau veltinis domino labiausiai. Prieš 7 metus nusprendusi išmokti velti, ieškojo kas galėtų jai parodyti kaip tai daryti. Radusi mokytoją,jos dėka įgijo pagrindus. Išbandė velti įvairiausius dirbinius, tačiau batai užėmė pirmą vietą. Atsiradus anūkams ir jų nenorui autis tapkes, Aušra ėmė velti veltinius batus ir jiems. Aušros veltinio batai išsiskiria savo papuošimais. Ji juos puošia ne tik šilko gėlėmis, bet visus išsiuvinėja karoliukais. Ne vienas darbas iškeliavo ir į užsienį. Prasitarė, kad vieni veltiniai Švedijoje padėti tiesiog kaip dekoracija prie židinio.

Aušros Demenienės darbai

STASYS ŠIMKUS – PYNIMAS

Pynimas Stasiaus gyvenime jau apie 50 metų. 4 – oje klasėję gavęs užduotį nupinti krepšelį, optimizmo nestokojantis Stasys džiaugėsi, kad anuomet savo darbu pavyko aplenkti klasės draugą, kurio tėvas darydavo tokius darbus. Bandė pinti iš vielos bei diržus ir apyrankes iš laidų. Pripažįsta, kad jei ne gyvenime įvykusi trauma, galbūt užsiėmimas šiuo metu, būtų kitoks. Kaip pats juokauja, užsidirbti didelių pinigų neketina ir teigia, kad pina ne dėl savęs, o dėl kitų.Jam malonu kai kiti puošiasi sodus bei kiemus jo pintais krepšiais.

Aušros Demenienės darbai

Dalintis

Susijusios naujienos

Leave a Comments

1 + 2 =