KOVAS - TEATRO MĖNUO - Priekulės Kultūros Centras

Kovo 1 d. įvyko pirmasis spektaklis.
Priekulės Ernsto Vicherto teatro meninė kompozicija pagal J. Marcinkevičiaus poemą ,,Donelaitis”, režisierius D. Savickis, kompozitorius D.Bielkauskas.
 

Nuotraukos D. Bielkausko

 Antrasis šio mėnesio spektaklis, Panevėžio teatro ,,MENAS” spektaklis ,,ANTI”.

Dramaturgas ir režisierius – Aleksandr Špilevoj

Scenografijos ir kostiumų dailininkė – Barbora Šulniūtė

Kompozitorius – Paulius Trijonis

Vaidino:

A. Kuriakina

D. Klementjeva

M. Klementjevas

A. Jurgaitis

„Anti“ – spektaklis-storytelling’as, paremtas antikine Sofoklio pjese „Antigonė“ ir keturių aktorių pasakojamais asmeniniais išgyvenimais.

„Anti“ kūrėjai kuria gyvą susitikimą bendroje erdvėje, kurioje aktoriai nėra atskirti nuo žiūrovų aukštos scenos pakylos, kurioje vieni nėra ryškiai apšviesti teatro prožektorių, o kiti nėra skandinami tamsoje, vieni nėra įpareigoti tapti personažais, o kiti nėra verčiami tylėti ir apsimesti, kad jų salėje iš viso nėra. Vietoj to, tiek aktoriai, tiek ir žiūrovai kartu įsipatogina scenoje tam, kad galėtų drauge pasakoti ir klausytis istorijų, kalbėtis, juoktis, vaidinti, žaisti kompiuterinius žaidimus, kelti svarbius klausimus ir ieškoti nuoširdžių atsakymų.

Spektaklio aktoriai improvizuodami vaidina ir pasakoja istorijas, savarankiškai valdo šiuolaikišką spektaklio muziką ir apšvietimą, kuria tikrą šventinį vakarėlį teatro scenoje, į kurį kviečia žiūrovus tam, kad drauge sugriautų stereotipinį požiūrį į teatrą, mitus, antikinį meną, klasikinę literatūrą.

Kas, jei ANTI spektaklis apie Antigonę gali būti įdomus? Kas, jei jis gali būti ne apie senovės Graikiją, bet apie mus, šiandien Lietuvoje gyvenančius jaunus žmones? Kas, jei teatras gali būti gyvas, smagus, be perspaustos, dirbtinos vaidybos? Kas, jei lietuvių kalbos programinės literatūros sąraše yra tikrai gerų tekstų? Kas, jeigu dvi valandos scenoje kartu su aktoriais gali prabėgti greitai, be streso, įdomiai ir smagiai, o gal netgi ir skaniai?

„Anti“ – istorija apie mus!

Projekto partneris: VšĮ „Meno alchemija”.

Kovo 15 d. šviečiuose buvo Telšių Žemaitės dramos teatras su spektakliu ,,Žaidimų aikštė arba visi nori gyventi”, režisierius D. Žilinskas.
Levinas – (1943–1999) – rašytojas, poetas, dramaturgas ir režisierius, daugybės Izraelio ir įvairių užsienio šalių premijų laureatas. Jis parašė per 50 pjesių, kurios statomos visame pasaulyje. Telšių Žemaitės dramos teatro spektaklis „Žaidimų aikštė arba Visi nori gyventi“, pagal H. Levino pjesę, kviečia žiūrovus į susitikimą su žmogaus prigimtimi ir Dieviškąja materija, kuri susijungia žaidimų aikštelėje. Kad ir kaip paradoksaliai beskambėtų, žmogus – protingiausia, bet kartu ir žiauriausia Dievo sukurta būtybė, tai atspindi ir šiandienos aktualijos: visuomenės susiskaldymas, pasaulinė pandeminė situacija, Rusijos karas Ukrainoje. Mirties samprata suvokiama tik kaip statistikos dalis, kuri vis pildoma skaičiais. Lyg ir turime krikščionybėje, kitose religijose nustatytas elgesio normas, tačiau ne visada jų laikomės ir tai turbūt natūralu…tokia mūsų prigimtis, visi mes norime gyventi! 

Šio vakaro (kovo 23 d.) spektaklio akimirkos.
Agluonėnų klojimo teatro spektaklis pagal Vydūno komediją ,,Piktoji gudrybė”. 
Režisierius Donatas Savickis.
Nuotraukos D. Bielkauskas, K. Marcinkevičienė

Penktasis šio mėnesio spektaklis.

Teatras Degančios Žirafos 𓃱 pristatė šviesų ir judesio spektaklį, pagal Salvadoro Dali paveikslus „𝗔𝗻𝘁𝗿𝗼𝗽𝗼𝗺𝗼𝗿𝗳𝗶𝗻𝗶𝘀 𝗸𝗮𝗯𝗶𝗻𝗲𝘁𝗮𝘀”, išskirtinės muzikos kompozitorius Yosi Horikawa.

Režisierė Agnė Aleksiejūnaite – Puslienė.

Choreografė – Viktorija Krikščiūnaitė.

𝗔𝗻𝘁𝗿𝗼𝗽𝗼𝗺𝗼𝗿𝗳𝗶𝗻𝗶𝘀 𝗸𝗮𝗯𝗶𝗻𝗲𝘁𝗮𝘀 – tai S. Dali paveikslais paremtas siurrealistinis sapnas, kuriame į žmogų pažvelgiama per antropomorfinę stalčių reikšmę.

Stalčiai tiek savo tikrąją paskirtimi, tiek perkeltine prasme simbolizuoja tai, kas gali būti pripildoma arba ištuštinama daug kartų. Dali savo piešiniais atskleidžia, jog kiekvienas žmogus savo minčių stalčiuose slepia ne tik įgeidžius, bet ir kompleksus, norus, nuodėmes arba tai, ką bijo parodyti kitiems ar pripažinti sau. Taigi, stalčiai gali būti pridėti bet ko – paslapčių, gėdų, troškimų, užsleptų jausmų ar minčių. Taip pat jie gali būti arba nuolatos perkraustomi, darinėjami, arba uždaryti ir žmogaus pamiršti. O kas nutinka, kai mes pagaliau pažvelgiame į jų vidų?

Nuotraukos K. Marcinkevičienė